Kretingos rajono Salantų kultūros centras

Rodos, kiek keistokai pavadinta virtuali iš Kalnalio kilusio, o dabar „nutūpusio“ Nasrėnuose, Arvydo Zaleckio nuotraukų paroda. Tačiau šis pavadinimas į galvą šovė pokalbio su Arvydu metu. Jis juokavo, jog yra labai ekologiškas žmogus: „Aš visą gyvenimą nevairuoju automobilio, čia pat visur aplakstau dviračiu“.
O fotografija jį lydėjusi dar nuo mokyklos laikų. Pats fotografuodavo, pats ryškindavo foto juosteles. „Buvo reikalų, kol atsirasdavo nuotraukos, o dabar nuspaudei telefone mygtuką ir matai vaizdą“, - šypsojosi jis. Atsiradus išmaniesiems telefonams, fotoaparato ir nebeprireikia. „Mano šios nuotraukos visos telefoninės“, - prisipažįsta pašnekovas.
Kodėl nuotraukose fiksuoja beveik vien tik gamtovaizdžius? „Aš – gamtos vaikas. Ir mokykloje mane labiausiai domino gamtamoksliniai dalykai, nesu „tiksliukas“. Vaikystėje buvo išbraidytos visos upės, išlakstyti laukai, išlandžioti miškai. Žavi mane gamta ir liūdina faktas, kad mes prarandame tokią gražią savo žemę ją teršdami ir nuodydami. Mano daugelis nuotraukų nufotografuotos čia pat kieme. Kai kas nors atvažiuoja, pasižvalgo po kiemą ir sako, jog čia nieko tokio nėra, kas matyti nuotraukose. Bet tik tereikia atidžiau įsižiūrėti: čia vabaliukas ropoja, čia gėlė kelia žiedą, o kiek paukščių atskrenda... Apmaudu, kad daugelis žmonių nepastebi paprastų, bet labai gražių gamtos padovanotų vaizdų“,- pasakoja Arvydas. Žavisi jis saulėtekiais ir saulėlydžiais, nes tada, pasak jo, dangus nusidažo labai įspūdingomis spalvomis. „Fotografija be šviesos žaismo nebūtų įspūdinga. Man gražu tie nepakartojami gamtos potėpiai. Kaip sako aplinkiniai esu „šiek tiek prie meno“, o tai giminės bruožas“, - atvirauja A. Zaleckis.
Tad kviečiu patyrinėti gamtą Arvydo akimis. O Arvydui dėkoju už tai, kad sutiko su mumis pasidalinti sustabdytomis akimirkomis.

Virtualios parodos nuoroda: https://www.facebook.com/vitalijaval

Žvainių skyriaus vedėja Vitalija Valančiutė

Maloniai kviečiame į virtualią zarasiškės Dalios Šileikytės veltų šlepečių parodą, skirtą vaikams! 

„Vilna į mano erdvę atėjo atsitiktinai, tuo metu jau buvo gimusi antroji dukrelė. Motinystės džiaugsmas skatino ieškoti dar daugiau švelnumo. Tada pirmą kartą ir panardinau rankas į vilnas.... Patiko. Taip gimė pirmosios šlepetės. Paskui – antrosios... Pasitikėjimas augo, o šlepetės buvo vis labiau prijaukinamos – supratau, kaip „auginti“ taškuotas, gėlėtas. Šie metai – Žiurkės metai. Mano veltos šlepetės-peliukai – populiariausi. Veltinius peliukus ypatingai mėgsta vaikai. Jūs galvojate, kad peliukai būna tik pilki? Netiesa, tikrai žinau, kad po kambarį gali lakstyti ir rožiniai, ir geltoni, ir žali, ir mėlyni peliukai. Bet, jei tik Jūs panorėtumėte, peliukai galėtų net languoti ar su taškučiais... Yra ir paršiukų, ir avyčių, ir katiniukų... Patikinu, ir peliukai, ir paršiukai, ir kiti gyvūnėliai, ir ne tik gyvūnėliai visada maloniai šildo vaikams (ir ne tik vaikams) kojytes“, – apie savo kūrinius kalba autorė. Daugiau informacijos apie šios vėlėjos darbus galite rasti: https://www.facebook.com/rankdarbiusalasala/
Malonių akimirkų lankantis vaikiškų šlepečių parodoje!

Parodos nuoroda: https://www.facebook.com/vitalijaval

Salantai, XX a. II deš. Brikoje sėdi Antanas Meškys su žmona Salomėja Beržonskyte-Meškiene. Nežinomas fotografas. Nuotr. iš B. M. Meškytės-Mineikienės asmeninio archyvo.
O šiandien, balandžio 23 d., tradiciškai – Jurginės, ganiavos pradžia. Anksčiau šią dieną nors trumpam po žiemos iš tvartų būdavo išgenami galvijai. Tądien iš tvartų į pirmąją pievų žalumą – jorę – išgenami galvijai, perkentėję šaltą žiemą ir alkaną pavasario pradžią. Šeimininkas pakrapydavo išgenamus gyvulius švęstu vandeniu. Tada paimdavo spyną į ranką, apeidavo triskart bandą, užrakindavo ir padėdavo ant tvarto slenksčio. Tai visi gyvuliai ganiavos metą turėtų išlikti saugūs. Patys griežčiausi Jurginių draudimai susiję su žeme – jokiu būdu nevalia jos „judinti“: arti, akėti, sėti, kasti, net kuolo į žemę įkalti.
Bažnytkaimiuose, kur būdavo Šv. Jurgio atlaidai, vykdavo didelės arklių mugės. Vilniuje būta net dviejų savaičių Jurginių jomarko. Į bažnyčią per Jurgines žmonės aukai nešdavo kiaušinių, sūrių, sviesto.
Gražios Jums dienos! 

Salantų kultūros centro informacija

Spalvingai keliamės į praeities Salantus. 1930 m. Užduotis Jums. Gal kas žino, kokia istorine proga prieš 90 metų salantiškiai taip gausiai ir pasipuošę susirinko į miesto centrinę aikštę? Laukiame Jūsų minčių! Fot. S. Jonutis. Nuotr. iš P. Vaniuchino archyvo.

Salantų kultūros centro informacija

Toliau tęsiame pažintį su mūsų krašto senaisiais probočiais – kuršių gentimi. Šį gražų antradienį apsilankėme ant Laivių piliakalnio, kur pakalbinome kraštietį, laiviškį, kuršių atkuriamosios istorijos klubo PILSOTS narį Ričardą Pocių! Apie Laivių piliakalnį, istorinę rekonstrukciją, istorinės atminties svarbą, mūsų karingąją kuršių gentį! p.s. filmuota laikantis saugaus atstumo. Gero klausymo ir gražios dienos Jums. Tikimės, jog rugpjūtį  jau tikrai susitiksime planuojamame pėsčiųjų žygyje aplink Salantus kuršių genties takais ir gyvai turėsite progą pabendrauti su klubo PILSOTS nariais. 

VAIZDO ĮRAŠAS

Salantų kultūros centro informacija

Įvertinus Velykų margučių marginimo konkurso rezultatus, Salantų pyrago lauknešėliai keliauja Erikai Kuzminskei ir Agnei Razmienei! Dėkojame visiems dalyvavusiems konkurse!

Atvelykio proga primename ir apie šios šventės tradicijas.

Atvelykis – tarsi Velykų šventės atkartojimas, tik stalas kuklesnis, o dėmesys skiriamas vaikams. Nuo Velykų būna praėję šiek tiek laiko, tad vaikai suspėja prisirinkti kiaušinių, tradiciškai yra žaidžiami įvairūs žaidimai, vyksta ridenimai. Atvelykis siejamas su sūpuoklėmis – anuomet būtent per vaikų Velykėles žmonės imdavo suptis ir džiaugtis pavasariu.

Būtinas šventės akcentas – pyragas. „Tradiciškai kepdavo „Bobas“ – manyta, kad kuo ji aukštesnė, tuo skanesnė. Jei šeima pasiturinti, prikepdavo ir kitokių pyragų, meduolių, keksų. Ant stalo dėdavo ir virtos mėsos, ir šaltienos, ir kiaušinių. Jei sąlygos menkesnės, kepdavo paprastesnį pyragą, vadintą „Pagalve“. Svarbiausias momentas – mielės ir pyragų kilimas. Moterys anuomet visokių papročių turėjusios, kad tik tie pyragai kiltų, su mielėmis aplink trobas lakstydavo, tikėjo, kad tai turės įtakos pyragų „augimui“, – pasakoja etnologė N.Marcinkevičienė.

Etnologės teigimu, per Atvelykį taip pat būdavo priimtina suvalgyti bent vieną baltą, nemargintą, kietai virtą kiaušinį. „Tai labiau liturginis paprotys, mat per apeigas bažnyčioje taip pat buvo įprasta apsirengti baltai. O balta – tai visuomet nauja pradžia. Jei laikotės papročių, tuomet pusryčiams paprastas baltas kiaušinis bus labai simboliška.

O kas šiandien neturite galimybės pasisupti, kviečiame Jus pasiklausyti žemaitiškos Velykų liaudies dainos „Bernelis supava“!
Velykų liaudies daina

 Salantų kultūros centro informacija

Atvelykio sekmadienis – pati geriausia proga paskelbti Žvainių skyriaus ir „Imbariečių draugijos" organizuoto konkurso „Gražiausiais Velykų margutis“ nugalėtojus. Ačiū Jums už aktyvumą, geranoriškumą, už idėjos palaikymą, už dalyvavimą, už balsavimą, už kūrybą, už tradicijų puoselėjimą ir už bendrystę.

O dabar skelbiame nugalėtojus! 101 balsą, paspausdami po mėgstama fotografija „patinka“ ir kitus ženklus, Jūs skyrėte Danutės Bertašienės iš Žvainių margučiams. Antroje vietoje liko kūlupėniškės Laimos Vencevičienės ir jos sūnelių margučiai, sulaukę 70 Jūsų „patinka". Trečioje vietoje rikiuojasi Vidos Čižinauskaitės iš Babtų (Kauno r.) kūriniai, sulaukę 52 „patinka". Konkurso nugalėtojų lauks Žvainių skyriaus, „Imbariečių draugijos" ir Seimo narės Levutės Staniuvienės įsteigti prizai. Juos nugalėtojams įteiksime, kai baigsis karantinas ir bus saugu bendrauti! 

Žvainių skyriaus vedėja Vitalija Valančiutė

„Tesusirenka čia visi – pasiilgę rojaus, poilsio ir ramybės vietos, amžino laimingumo vietos, kur ne­bėra ko bijoti barbarų.” VILIUS ORVIDAS.

Savo išgyvenimus Orvidų sodyboje Jonas Mekas yra taip aprašęs: „Tu stovi tarp visų tų akmenų ir jauti tokią didelę žmogaus jėgą, tokį neapsakomą atsispyrimą prieš visas totalitarines jėgas. Orvido sodyba yra paminklas, himnas, odė individualizmui, žmogaus sielai; manifestas prieš viską, kas nori užgniaužti žmogaus individualumą“. „Manau, kad lietuviai dar vis netiki, jog Orvido sodyba yra vienas iš keturių ar penkių didžiausių pasaulinės skulptūros kūrinių. Aš manau, kad Lietuva yra kaip Orvido motina: Orvido motina netiki, juokais leidžia – tai ir Lietuva juokais trupučiuką leidžia. Šios vietos svarbą mato kiti – iš pradžių Anglijoj, Japonijoj. Pirmiau nei Lietuva... O kas Lietuvoj? Čiurlionis… Čiurlionis, Čiurlionis... Čiurlionis yra gerai, bet jis buvo jau prieš šimtą metų. Bet po Čiurlionio yra Orvidas ir Mačiūnas, ir dar kitų yra“.
Kviečiame prisiminti ir pažiūrėti filmus, laidas apie mūsų kraštietį skulptorių, menininką, vienos įspūdingiausių sodybų Lietuvoje įkūrėją Vilių Orvidą!

Nurodos:

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000065505/legendos-vilius-orvidas

https://www.youtube.com/watch?v=C26YEAH9cBI

https://www.youtube.com/watch?v=s6UnGvHuHCQ

Salantų kultūros centro informacija