 |
| Salantų kultūros centro informacija |
Atnaujinta 2020-05-04
 |
| Įdomi fotografija. Dešinėje stovi būsimasis Kardo rinktinės vienas iš kūrėjų ir partizanų vadų Kazimieras Kontrimas-Montė, o šalia jo sėdi žymus lietuvių fizikas teoretikas bei matematikas, akademikas, vienas žymiausių XX a. Lietuvos mokslininkų Adolfas Jucys, kuris dar 1956 m. tapo pirmuoju Lietuvos mokslų akademijos sistemoje įkurto Fizikos ir matematikos instituto direktoriumi ir vadovavo jam iki 1963 m. O štai Kazimieras Kontrimas nuo 1945 m. aštuonerius metus veda kovą už Lietuvos laisvę. Fotografija daryta XX a. 4 deš. pab. – 5 deš. pradžia. Veikiausiai Klausgalvų Medsėdžių kaime. Kretingos muziejaus rinkinio fotografija. p.s. Salantuose turime Adolfo Jucio gatvę, matyt, reiktų ir Kazimiero Kontrimo gatvė. O kaip manote Jūs?
Salantų kultūros centro informacija
|
 |
Karantinas... Jis smarkiai pakoregavo ir Žvainių skyriaus gyvenimą. Šiandien būtume minėję Tarptautinę šeimos šventę ir susirinkę į tradicinį renginį „Viena šeima – viena širdim!“.
Tad šiandien visus Jus norime pakviesti į poetės Giedrės Mičiūnienės eilių ir nuotraukų šventę „Šeima – tai viltis: ten pateka saulė“.
Gegužės mėnuo išties įspūdingas... Pirmasis Gegužės Sekmadienis - Motinos diena – švelniausiomis gėlėmis, vaikų šypsenomis ir dėkingumu pražydusi šventė - pradeda gražų Šeimos švenčių ciklą... Motina – Gyvybės ir Meilės davėja, guodėja, ramintoja... Paskui – Šeimos diena... Šeima – tai valstybės pagrindas, tai atomas, iš kurių susidaro valstybė. Kuo tampresni ryšiai šeimoje, tuo ji tvirtesnė – tuo stipresnė ir valstybė... Tėvo diena baigia ciklą... Tėvo žodžiai – tvirti, bet malonūs; darbai sunkūs, bet plūsta tokie lengvi prisiminimai... Šeima – tai Meilė, Ramybė ir Taika. Tai Gėris, Svajonės ir Saulė... Šeima – tai Gyvenimas: Tikėjimas, Viltis ir Meilė.... Per amžius...
Ir dar šiek tiek apie poetę iš Zarasų Giedrė Mičiūnienė. Nėra tokių žodžių, kuriais galėtų išsakyt nuostabą, gėrėjimąsi, džiaugsmą, kad mūsų Lietuvoj yra tokių Kūrėjų, tokių žodžio meistrų, tokių žodžio menininkų. Neįvertintų, drįsčiau pasakyti. Juk tai didelių žinių, meilės žmogui ir savo kraštui, įkvėpimo, vilčių uraganas. Kas galėtų suskaičiuoti, kiek autorės širdy kambariukų, kad sutilptų ir nesusimaišytų eilės apie gyvenimą, viltį, meilę, atjautą ir visus kitus dalykus. Be galo didelė kūrėjos širdis, platūs jausmai ir gilūs išgyvenimai...
Aš tik dabar supratau ką kūryboje reiškia žodis „stipru“. Jei po pirmų eilučių netenki žado, o skaitomo kūrinio pusiaukelėj turi sustoti, atsikvėpt, nuramint „lekiančią“ širdį ir... skaityti toliau, tai, tai.... nepaprasta. Tikrai taip, Giedrės kūryba nesutelpa žodyje „gražu“. Todėl dažnai, perskaičius Jos eiles, nerandama žodžių, kaip išreikšti džiugesį ir nusistebėjimą tokiu gebėjimu perteikti viską taip nepaprastai paprastai.
Eilėraščiai labai taiklūs, paliečiantys jautriausiais sielos stygas, nusakantys Būties esmę „nuo – iki“. Kiekvienas kūrinys pilnas gilios išminties, gerumo, pasiaukojimo, vilties, nuolankumo, tikėjimo ir pasitikėjimo, meilės... Autorei žodžiai besąlygiškai paklūsta, apie ką berašytų, visada suskamba prasmingai, jausmingai ir giliai...
Pagrindiniai kūrybos motyvai – didžiulė, neaprėpiama Meilė gyvenimui ir Dėkojimas. Gyvenimas yra visoks, todėl natūralu, kad tiek šviesesnių, tiek tamsesnių dienų pasitaiko kiekvienam – manau, knygoje skaitytojai atpažins dalį savęs, eilėraščiai atliepia labai pažįstamus ir vienaip ar kitaip išgyventus dalykus. Naujų idėjų ir įkvėpimo suteikia naujos patirtys, o daugiausia tokių nutinka – žinoma, GYVENANT. Eilėraščių sėkme būtų galima laikyti atvirumą, tikrumą ir gyvus, žmogaus „Esatį“ atspindinčius žodžius.
Šio autorės eiles galima pavadinti Giesme... Giesme gerumui, meilei Mamai, Tėvui, Šeimai, meile artimui ir Dievui, žmogiškumui, supratingumui. Jo tarsi supintos iš įvairiaspalvių gijų. Kaip ir pats gyvenimas. Tose gijose – išėjusių artimųjų ir draugų atminimas, gamtos prisiglaudimas, banguota laiko tėkmė, mintys apie „Esatį ir Būtį“, apie „Nebūtį“. Giedrė yra tose praeities ir dabarties gijose, vis dar negalinti atsistebėti šiuo pasauliu ir jo stebuklais.
Žiūrėkite nuorodą:
https://www.facebook.com/vitalijaval
Žvainių skyriaus vedėja Vitalija Valančiutė
|
Atnaujinta 2020-05-15
 |
|
Šį mėnesį Laivių skyriuje buvo suplanuotas edukacinis užsiėmimas „Atvirukų gaminimas“. Kviečiame visus į virtualią edukaciją! Artėja Motinos diena. Nustebinkime, sušildykime mamų širdis, kurkime visi kartu. Už virtualią edukaciją, už pasidalijimą savo kūryba, už bendrystę dėkojame edukatorei Daivai Stonkuvienei.
Edukacinio užsiėmimo vaizdo įrašas
Laivių skyriaus vedėja Rožė Žvinklienė
|
 |
|
Rodos, kiek keistokai pavadinta virtuali iš Kalnalio kilusio, o dabar „nutūpusio“ Nasrėnuose, Arvydo Zaleckio nuotraukų paroda. Tačiau šis pavadinimas į galvą šovė pokalbio su Arvydu metu. Jis juokavo, jog yra labai ekologiškas žmogus: „Aš visą gyvenimą nevairuoju automobilio, čia pat visur aplakstau dviračiu“.
O fotografija jį lydėjusi dar nuo mokyklos laikų. Pats fotografuodavo, pats ryškindavo foto juosteles. „Buvo reikalų, kol atsirasdavo nuotraukos, o dabar nuspaudei telefone mygtuką ir matai vaizdą“, - šypsojosi jis. Atsiradus išmaniesiems telefonams, fotoaparato ir nebeprireikia. „Mano šios nuotraukos visos telefoninės“, - prisipažįsta pašnekovas.
Kodėl nuotraukose fiksuoja beveik vien tik gamtovaizdžius? „Aš – gamtos vaikas. Ir mokykloje mane labiausiai domino gamtamoksliniai dalykai, nesu „tiksliukas“. Vaikystėje buvo išbraidytos visos upės, išlakstyti laukai, išlandžioti miškai. Žavi mane gamta ir liūdina faktas, kad mes prarandame tokią gražią savo žemę ją teršdami ir nuodydami. Mano daugelis nuotraukų nufotografuotos čia pat kieme. Kai kas nors atvažiuoja, pasižvalgo po kiemą ir sako, jog čia nieko tokio nėra, kas matyti nuotraukose. Bet tik tereikia atidžiau įsižiūrėti: čia vabaliukas ropoja, čia gėlė kelia žiedą, o kiek paukščių atskrenda... Apmaudu, kad daugelis žmonių nepastebi paprastų, bet labai gražių gamtos padovanotų vaizdų“,- pasakoja Arvydas. Žavisi jis saulėtekiais ir saulėlydžiais, nes tada, pasak jo, dangus nusidažo labai įspūdingomis spalvomis. „Fotografija be šviesos žaismo nebūtų įspūdinga. Man gražu tie nepakartojami gamtos potėpiai. Kaip sako aplinkiniai esu „šiek tiek prie meno“, o tai giminės bruožas“, - atvirauja A. Zaleckis.
Tad kviečiu patyrinėti gamtą Arvydo akimis. O Arvydui dėkoju už tai, kad sutiko su mumis pasidalinti sustabdytomis akimirkomis.
Virtualios parodos nuoroda: https://www.facebook.com/vitalijaval
Žvainių skyriaus vedėja Vitalija Valančiutė
|
|
|
Įminkite mįslę! Bėras – ne žirgas, žalias – ne žolė, mėlynas – ne dangus, geltonas – ne vaškas, pilkas – ne kiškis, žilas – ne senelis, baltas – ne sniegas. Kas? Teisingai! Linai!
O mes jau ruošiame dirvos plotelį linams sėti! Rudeniop planuojame pristatyti Jums lino kelią ir rengti lino kelio edukacinius užsiėmimus!
Pateikiame Jums keletą mūsų probočių prietarų ir tikėjimų apie linų sėją:
Linus sėjant, verda gaspadoriams kiaušinius, kad linai balti būtų. Gaspadorius dirvoje įsmeigia ilgą žabą, kad linai aukšti užaugtų.
Linams žemę įdirbti, t. y. arti, akėti, rudenį ar pavasarį geriausia, kai pučia šiaurės vėjas. Sako, jeigu žemė įdirbta pučiant šiauriui, tai joje pasėtų linų nepuola jokie vabalai.
Taikydavo juos sėti per mėnesio pilniją (pilnatį), nes tada pasėti linai labiau auga. Jeigu linai pasėjami per jaunatį, tai jų kaulas yra silpnas ir linai sukrinta.
Jeigu nori, kad linų pilnoštas būtų ilgas, linai išaugtų ilgi, tai reikia juos sėti tada, kada danguje yra drūžėti debesys.
Kai baigdavo sėti visus linus, tai sėjėjas mesdavo paskutinę saują tiesiog į viršų, kad linai aukštesni užaugtų.
Salantų kultūros centro informacija
|
Atnaujinta 2020-04-23
 |
|
Maloniai kviečiame į virtualią zarasiškės Dalios Šileikytės veltų šlepečių parodą, skirtą vaikams!
„Vilna į mano erdvę atėjo atsitiktinai, tuo metu jau buvo gimusi antroji dukrelė. Motinystės džiaugsmas skatino ieškoti dar daugiau švelnumo. Tada pirmą kartą ir panardinau rankas į vilnas.... Patiko. Taip gimė pirmosios šlepetės. Paskui – antrosios... Pasitikėjimas augo, o šlepetės buvo vis labiau prijaukinamos – supratau, kaip „auginti“ taškuotas, gėlėtas. Šie metai – Žiurkės metai. Mano veltos šlepetės-peliukai – populiariausi. Veltinius peliukus ypatingai mėgsta vaikai. Jūs galvojate, kad peliukai būna tik pilki? Netiesa, tikrai žinau, kad po kambarį gali lakstyti ir rožiniai, ir geltoni, ir žali, ir mėlyni peliukai. Bet, jei tik Jūs panorėtumėte, peliukai galėtų net languoti ar su taškučiais... Yra ir paršiukų, ir avyčių, ir katiniukų... Patikinu, ir peliukai, ir paršiukai, ir kiti gyvūnėliai, ir ne tik gyvūnėliai visada maloniai šildo vaikams (ir ne tik vaikams) kojytes“, – apie savo kūrinius kalba autorė. Daugiau informacijos apie šios vėlėjos darbus galite rasti: https://www.facebook.com/rankdarbiusalasala/
Malonių akimirkų lankantis vaikiškų šlepečių parodoje!
Parodos nuoroda: https://www.facebook.com/vitalijaval
Žvainių skyriaus vedėja Vitalija Valančiutė
|
Atnaujinta 2020-04-28
 |
|
Salantai, XX a. II deš. Brikoje sėdi Antanas Meškys su žmona Salomėja Beržonskyte-Meškiene. Nežinomas fotografas. Nuotr. iš B. M. Meškytės-Mineikienės asmeninio archyvo.
O šiandien, balandžio 23 d., tradiciškai – Jurginės, ganiavos pradžia. Anksčiau šią dieną nors trumpam po žiemos iš tvartų būdavo išgenami galvijai. Tądien iš tvartų į pirmąją pievų žalumą – jorę – išgenami galvijai, perkentėję šaltą žiemą ir alkaną pavasario pradžią. Šeimininkas pakrapydavo išgenamus gyvulius švęstu vandeniu. Tada paimdavo spyną į ranką, apeidavo triskart bandą, užrakindavo ir padėdavo ant tvarto slenksčio. Tai visi gyvuliai ganiavos metą turėtų išlikti saugūs. Patys griežčiausi Jurginių draudimai susiję su žeme – jokiu būdu nevalia jos „judinti“: arti, akėti, sėti, kasti, net kuolo į žemę įkalti.
Bažnytkaimiuose, kur būdavo Šv. Jurgio atlaidai, vykdavo didelės arklių mugės. Vilniuje būta net dviejų savaičių Jurginių jomarko. Į bažnyčią per Jurgines žmonės aukai nešdavo kiaušinių, sūrių, sviesto.
Gražios Jums dienos!
Salantų kultūros centro informacija
|
 |
|
Spalvingai keliamės į praeities Salantus. 1930 m. Užduotis Jums. Gal kas žino, kokia istorine proga prieš 90 metų salantiškiai taip gausiai ir pasipuošę susirinko į miesto centrinę aikštę? Laukiame Jūsų minčių! Fot. S. Jonutis. Nuotr. iš P. Vaniuchino archyvo.
Salantų kultūros centro informacija
|
|
|
.jpg)
