Kretingos rajono Salantų kultūros centras

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą
Pradžia Naujienos Naujienos Salantiškiai atšventė Rasas

Salantiškiai atšventė Rasas

El. paštas Spausdinti PDF
rasosKai vasaros dangun vis aukščiau kyla saulė, pievos apsipila ryškiais gėlių žiedais ir akis džiugina laukų žaluma, Salantų kultūros centro darbuotojai salantiškius ir miesto svečius tradiciškai kviečia kartu praleisti stebuklų kupiną Rasų šventės vakarą – „Žolynuos vasara pražydo“.
Nuo senų laikų žmonės pažymėdavo saulėgrįžą. Rasos (Kupolės, Saulės, Krešės) - senoji lietuvių vasaros saulėgrįžos šventė, vėliau sutapatinta su šv. Jono diena ir pavadinta Joninėmis. Sentėviai labai tikėjo rasos galia, ji po kaitrios vasaros dienos ateidavo ir drėgme atgaivindavo žemę. Per Rasas, Jonines žemdirbiai atlikdavo įvairius burtus, magijas, kurios neva turėdavo pagerinti derlių. Pavyzdžiui, vakare, ar anksti rytą, nuogi apibėgdavo ar ant šakos apjodavo aplink javų lauką, tikėdami, kad taip uždarysią kelią įvairioms blogybėms prie javų.
Vieni svarbiausių Joninių, Rasų šventės komponentų – ugnis, vanduo, vainikas, varduvės. Šventės dalyviams teko prie visų šių komponentų prisiliesti. Iš laukuose surinktų žolynų buvo pinami vainikėliai, prie vartų vandeniu, kuris nuo seno laikomas gyvybės, atsinaujinimo simboliu, buvo plaunamos rankos, vėliau kuriamas laužas, kuris, kaip tikima, atbaidydavo piktąsias dvasias ir, žinoma, sveikinami varduvininkai. Salantų apylinkėse buvo paprotys Joninių rytą varduvininkus sveikinti su muzika. Eidavo jaunimo būrys vainikais nešini ir dainuodami. Kiekviename kieme tas būrys pašokdavo, varduvininką pasodindavo į kėdę, uždėdavo vainiką ir pakilnodavo. Ir mes su muzika sveikinome šventėje esančius Jonus, Jones, Janinas, Janytes, ir dovanojome dainas, skirtas būtent šio garbingo vardo nešiotojams.
Renginys buvo kupinas ir kitokių papročių - prieš vidurnaktį šventės dalyviai dainuodami ėjo prie upės, kur plukdė savo nusipintus vainikėlius. Senoliai pasakoję, kad eidavo mergaitės sutemus prie kūdros, įmesdavo vainikėlį į vandenį, o ryte eidavo žiūrėti, kuriam šone vainikėlis – iš ten ir svotų reikia laukti. Tad ir šventėje dalyvavusios merginos nepraleido progos šio burto išbandyti.
Be burtų buvo ir tradicinių šokių, kuriuos šokti mokė Kultūros centro meno vadovė Alma Preibienė, šventėje būta ir skambių dainų, kurias dovanojo Salantų kultūros centro kapela, folkloro ansamblis, Šateikių skyriaus folkloro ansamblis bei Laivių skyriaus kapela.
Nėra abejonių, kad Rasos - stebuklingas laikas, pilnas visokių tikėjimų. Kadangi senovėje buvo sakoma, kad Rasų rytą reikia karves ganyti kaimyno darže tam, kad tavo karvės pieno padaugėtų, o kaimyno sumažėtų, Kultūros centro renginių organizatorė ir šventės vedėja Sandra Čepulytė juokavo, jog tai tik įrodo, jog lietuviai nuo seno garsėja savo „meile“ kaimynams.
Taip visokių burtų ir tikėjimų prisiklausę, patys juos išbandę, pasišokę, padainavę, palingavę, Petro Stonkaus „šilkine“ koše pavaišinti, salantiškiai ir miesto svečiai džiaugėsi, jog galėjo įsilieti į šventinį šurmulį ir bent truputį prisiliesti prie senovinių tradicijų ir papročių.
Salantų kultūros centro inf.