By Riešinės (riešės, riešeliai, rankovėlės, mankietai, čiurnai ir pan.) – tai ant rankos riešo maunami megzti rankogaliai.
Riešinės – tai aprangos detalė, kuri Europoje buvo paplitusi XIX amžiuje. Lietuvoje riešines pradėta nešioti XIX a. pabaigoje. Bėgant metams riešinių, kaip ir visos aprangos, būta įvairių pokyčių. Keitėsi drabužių dėvėjimo stilius, raštai. Tai išnykdavo, tai atsirasdavo kai kurios aprangos dalys. Manoma, kad riešinės atsirado tada, kai XIX amžiuje paplito pirštinės be čiurnų (rankogalių, riešų), trumpomis atnarėlėmis. Riešinės buvo dėvimos daugiausia šaltuoju metų laiku. Jas dėvėjo ir vyrai, ir moterys. Keičiantis madoms, nyko ir riešinės. XX a. pirmojoje pusėje palaipsniui jas pakeitė pirštinės su ilgais riešeliais. Ilgainiui riešines išstūmė atėjusios naujos mados, o šiandien ši patraukli aprangos detalė vėl grįžta.
Džiugu, kad tolimos praeities reliktai šiandien yra atgaivinti, išsaugoti dėka gabių tautodailininkių, kurių esama ir mūsų Žvainių kaime. Danutė Pučkorienė ir Palmyra Pučkoriutė “Amatų mokyklėlės” dalyviams padėjo prisiliesti prie seniai pamirštų dalykų – riešinių mezgimo. O šio amato gudrybių išmokti panoro nemažas būrelis imbariečių moterų bei mezgėjų iš gretimos Laivių bendruomenės. Danutė Pučkorienė papasakojo, kaip ji pradėjo megzti riešines, dalyvėms demonstravo savo mezginius, o vėliau pamokino, kaip pradėti megzti riešinę. Visos moterys tyliai, kaip niekad, susikaupusios narstė savo mezginį. Vienoms ėjosi greičiau, kitoms reikėjo daugiau patarimų ir pamokymų, tačiau, įsibėgėjus darbui, pakalbėta ir apie orą, ir apie artėjančias šventes, ir apie ūkio reikalus. Kai tautodailininkė Danutė Pučkorienė prisiminė, jog čia Žvainiuose kartu su renginių organizatore Aušra yra dirbusios kultūros namuose, tai netrukus buvo prisimintos ir uždainuotos liaudies dainos “Kas numynė tus takelius?”, “Ejė panas paopeles” ir kitos.
