Šilti susitikimai – svarbiausias Salantų Porciunkulės akcentas – Kretingos rajono Salantų kultūros centras

Savaitgalį Salantuose nuvilnijo tradicinė miesto šventė, persipynusi su garsiaisiais Porciunkulės atlaidais. Netrūko nei maldų, nei dainų, nei muzikos, nei sporto varžybų, nei šiaip linksmo šurmulio.

Čiupt už vadžių

„Aš trisdešimt devynerius metus gyvenu Salantuose, prisimenu anksčiau čia buvusias daug kuklesnes šventes, o dabar tik džiaugtis galime renginių gausa ir įvairove“, – sakė Salantų kultūros centro direktorė Stasė Preibienė.

Šeštadienį 6 jaunimo komandos parko stadione žaidė futbolą. Padedant istorikui Pauliui Vaniuchinui, buvo atgaivintas daugiau kaip prieš 100-metį mieste įvykęs pirmasis viešas susirinkimas – ta proga bažnyčios šventoriuje įvyko šv. Mišios, o „Auso paukštės“ laimėtojai Joniškio rajono Kriukų skyriaus artistai suvaidino komediją „Loterija“. Abi šventės dienas skambėjo vietinių saviveiklininkų bei kviestinių grupių koncertai, netrūko atrakcijų vaikams, miesto centre lalėjo tautodailės ir amatų bei kaimiško maisto mugė.

„Ne veltui gyvuoja posakis „Čiupt už vadžių – vėl iš pradžių“. Nepatikėsit, bet jau šiandien aš ruošiuosi ir kitų metų šventei. Vaikštau štai po centrą, kalbinu visus čia sugužėjusius amatininkus, tautodailininkus, maisto, rankdarbių ir suvenyrų prekeivius, prašau, kad kitą rugpjūtį ir vėl neaplenktų mūsų Salantų“, – juokėsi S. Preibienė.

Prie Majos Sedalės iš Žvainių prekystalio rikiavosi eilutė norinčių nusipirkti šviežio, kepto arba fermentinio ožkų sūrio, kretingiškių Vitos ir Algio Gadeikių paviljonas viliojo kvepiančiomis dešromis ir kitais mėsos gaminiais – natūraliu dūmu rūkytų šiais laikais nedaug kur tegausi, o tautinio paveldo produktu pripažintų kraujinių vėdarų, kokius kepa Vita, apskritai Lietuvoje nerasi. „Nors daugelis į mugę susirinkusių – patys ūkelius tikriausiai turi, bet jų kiaules gal afrikinis maras išguldė, o karvę greit išvis tik muziejuje begalės pamatyti, kad eilės nemažėja. Mes taip pat džiaugiamės, jog dar yra, kas į muges skanių kaimiškų produktų atveža “, – juokavo mėsos gaminių ką tik nusipirkusios iš Salantų kilusios Rasa Baltriukienė ir Nijolė Stonienė. Viena jų dabartiniu metu gyvena Klaipėdoje, o kita įsikūrusi Juodupėnuose. Jaunos moterys aiškiai prisimena Porciunkulės atlaidus iš savo vaikystės laikų. „Tada, kai dar mokėmės vidurinėje mokykloje, Salantai tokie dideli atrodė! Abi patarnaudavome bažnyčioje, o prieš Porciunkulės atlaidus iš anksto bėgdavome išsirinkti kuo gražesnę, labiausiai patinkančią baltą suknelę procesijai“, – prisiminė jos.

Pranašai savo žemėje

Tačiau vieno žinomiausių Salantų krašto medžio drožėjų Augustino Zaleckio žvilgsniu, ši mugė – tuštoka, ne tokia, kokios būdavo prieš dešimtmetį. Jo žodžiais, prisirinkdavo tiek žmonių, jaunimo, kad vos vienas pro kitą prasilenkdavo, o dabar pagrindinė gatvė – perregima. Anot A. Zaleckio, dėl visko kalta emigracija. „Dėl tos priežasties ir Rietavo turguje liaudies susirenka gerokai mažiau. Būdavo, atvažiuoji su savo drožiniais, mašiną už kilometro turi palikti. O dabar – važiuok laisvai iki pat turgaus“, – sakė mediniais šaukštais, padėklais, druskinėmis bei kitais buičiai reikalingais dalykais prekiaujantis vyras.

Tautodailininkas prisipažino, jog, kaip bebūtų, šventės Salanuose jam – pačios mieliausios. „Nors aš pats ne salantiškis, esu kilęs nuo Kalnalio, bet pažįstu daug aplinkinių žmonių, salantiškių, su kuriais malonu pasilabinti. Kretingos šventėse jaučiuosi daug svetimesnis“, – atviravo jis.

Pedagogas Romualdas Jonauskas teigė, kad Salantų apylinkių žmonės rugpjūčio pradžios kasmet laukia nekantriai, mat su Porciunkulės atlaidais sutampanti miesto šventė namo sukviečia po pasaulį pasklidusius kraštiečius, giminės suvažiuoja pas gimines, draugai susitinka su draugais. „Vienas gražiausių akcentų ir yra tie susitikimai. Girdėjau, kad iš Tauragės atvyko žmonių mylimas buvęs Salantų klebonas Vytautas Gedvainis. Daugelis nekantriai laukia pasimatyti su juo, pamokslo pasiklausyti “, – sakė R. Jonauskas.

„Mes irgi buvusio klebono laukiame“, – šypsojosi bažnyčios prieigose sutiktos Katrina Pabrėžienė ir Irena Juškienė. Anot jų, Salantai yra laimingi, nes beveik visada turėjo tokius klebonus, kuriuos malonu prisiminti. „Ir apie Saulių Katkų galime pasakyti vien tik gerus žodžius, ir apie dabartinį kleboną Juozą Rudį, kuris per neilgą darbo laiką sugebėjo pirmtako išskaidytą bendruomenę vėl suvienyti, dabar mes vėl jaučiamės kaip viena šeima“, – sakė I. Juškienė. „Juozas yra mano sūnėnas, kilęs iš Palangos. Atsimenu, jau nuo mažens bėgdavo į bažnyčią patarnauti, savo gyvenimo kelią jis tikrai pasirinko pagal Dievo pašaukimą“, – pridūrė K. Pabrėžienė.

Priminė maldos žodžio galią

Kleboną V. Gedvainį sutikome Votyvos mišioms pasibaigus, sparčiu žingsniu per lietų skubantį klebonijos link. Apie ką kalbėsime, nereikėjo nė sakyti. „Norite sužinoti, ką aš manau apie Salantus ir salantiškius, kuo gi jie yra išskirtiniai? Ogi tuo, kad – be galo darbštūs, giliai tikintys, pamaldūs ir dori. Sutikite, ne kiekvienas šiandien, pravėręs bažnyčios duris, sulenkia kelius ir atiduoda pagarbą Dievui. O salantiškiai – kitokie. Aš mačiau jų pilną bažnyčią. Kol žmogus savyje neras žodžių „noriu tave garbinti, Dieve, noriu tau dėkoti“, kol maldos žodis neateis į gyvenimą, nieko gero nebus. Tik su malda ateina Dievo išmintis, o su Dievo išmintim – visi gerieji žmogaus rankų ir proto darbai“, – įsitikinęs šiuo metu Tauragės parapijoje dirbantis klebonas. Su „Pajūrio naujienomis“ jis pasidalino ir sentimentais apie laiką, praleistą Salantuose. „Vyskupo čia buvau paskirtas dar jaunas, gal per 30-ies. Atmenu, radau bažnyčią, griūvančiais bokštais, bet sutikau tokių žmonių, kurių nepamiršiu. Ar galėjau patikėti, kad tais laikais jie paaukos 123 tūkstančius tuometinių rublių bažnyčios remontui? Man tai buvo tarsi Dievo stebuklas. Iš tų pinigų sutvarkėme bokštus, stogą, vargonus. Tuomet pasikviečiau ir vargonininką Petrą Pučkorių, kuris, beje, sugebėjo suburti galingą 53-jų choristų chorą!“ – į prisiminimus leidosi jis.

“Pajūrio naujienų” inf.

Fotogalerija (Salantų k.c. nuotr.)